Režisierius: Almantas Grikevičius
Trukmė: 0:20
Metai: 1966

Laikas eina per miestą

Tai vienas iš nedaugelio lietuvių dokumentinių filmų, kurio pagrindiniu veikėju tampa Vilnius. Almanto Grikevičiaus pasirinkta vaizdų ir garsų sintezė leidžia laikui eiti per miestą, sustingti, atsigręžti į praeitį ir vėl sugrįžti į dabartį. Per simbolines asociacijas ir montažu kuriamas metaforas atskleidžiami svarbiausi Lietuvos istorijos valstybingumo tarpsniai ir tapatumo, grįsto istoriniu valstybingumu, ilgesys. „Laikas eina per miestą“ tampa unikaliu istorinės reprezentacijos ir praeities permąstymo dokumentu Vilniaus miesto sienų fone.

Režisierius: Robertas Verba
Trukmė: 0:20
Metai: 1969

Šimtamečių godos

Roberto Verbos filmo personažai – šimto metų sulaukę senoliai, gimę dar praėjusiame amžiuje, tebegyvenantys senose kaip ir jie patys erdvėse. Prieš kantriai stebinčią režisieriaus kamerą jie prisimena savo jaunystę, meilę, patirtus sunkumus, braukia ašaras, gausioje giminių apsuptyje švenčia gimtadienius ir tampa gyvenimiškai komiškų situacijų dalyviais. O R. Verba, greta kalbinamų raukšlėtų šimtamečių įterpdamas kadrus su jaunais veidais, nebyliai klausia apie laiko tėkmę ir ryšį tarp kartų.

Režisierius: Henrikas Šablevičius
Trukmė: 0:10
Metai: 1973

Kelionė ūkų lankomis

Šis Henriko Šablevičiaus filmas pratęsia lietuvių poetinės dokumentikos tradiciją. Šįsyk filmo epicentre – nostalgiška kelionė į dar nepamirštą, artimą ir pažįstamą pasaulį senuoju geležinkeliu „siauruku“. Fone skambant „siauruko“ prižiūrėtojo Povilo pasakojimui kamera klaidžioja po simbolišką, archetipinę, visai lietuvių kino poetikai būdingą erdvę. Bet vaizdų idilę temdo sparčiai besikeičiančios tikrovės grėsmė – didžiulių mašinų, greitai lekiančių traukinių ir tiesiamo geležinkelio pavidalą įgijęs „naujasis pasaulis“, naikinantis ūkų ir lankų apsuptos Lietuvos likučius, jau visai šalia.

Režisierius: Viktoras Starošas
Trukmė: 0:21
Metai: 1962

Nenusimink, Virginijau

Filmas apie Naująją Akmenę laikytinas vienu pirmųjų lietuviškų bandymų vaduotis iš ligtolinės sovietinės dokumentikos stereotipų. Nors jame aiškiai juntamas „socialistinės gerovės“ statybos „liudijimas“, tačiau ryškėja ir laisvesnė režisūra: užkadrinis balsas palaispniui dekanonizuojamas, pasakojimo galią suteikiant pagrindiniam filmo veikėjui – mažajam Virginijui.

Režisierius: Viktoras Starošas
Trukmė: 0:30
Metai: 1978

Aš myliu direktorę

Pasakojime apie Vilniaus vaikų namų nr.1 direktorę – respublikos nusipelniusią mokytoją Viktoriją Kaupelienę – ir jos bendradarbes atskleidžiama sovietų kine ganėtinai tabuizuota tema – palikti, iš tėvų atimti, skriausti vaikai. Filme skambantis nerimas netiesiogiai formuluoja klausimus apie probleminių šeimų situaciją, nelabai atitinkančią oficialias ataskaitas. Tačiau režisieriui rūpi ne tik socialinės problemos – jam svarbios globotinių istorijos ir motinomis vaikų namuose „dirbančių“ moterų išgyvenimai.

Režisierius: Henrikas Šablevičius
Trukmė: 0:15
Metai: 1968

Atspindžiai

„Atspindžiai“ – Lietuvos televizijoje sukurtas Henriko Šablevičiaus filmas. Siurrealistinis etiudas, neturintis aiškaus naratyvo, drąsus savo forma, todėl neįprastas tuometinio lietuvių kino kontekste, iš karto po sukūrimo buvo uždraustas ir beveik dviem dešimtmečiams padėtas „ant lentynos“. Sąlygiškose „Atspindžių“ erdvėse „atgaivindamas“ grafiko Stasio Krasausko darbus, režisierius vien tik vaizdais kuria pasakojimą apie žmogaus dvilypumą, savęs paieškas ir išsilaisvinimą, gyvenimą su praeitimi ir ne visuomet egzistuojančią galimybę rinktis.

Režisierius: Robertas Verba
Trukmė: 0:20
Metai: 1965

Senis ir žemė

„Senis ir žemė“ – pirmas žymaus lietuvių kino dokumentalisto Roberto Verbos sukurtas filmas, ženklinantis ir lietuvių „poetinės dokumentikos“ pradžią. Savo filmo herojumi pasirinkęs kaimo šviesuolį Anuprą Trimonį, R. Verba palengva kuria su gimtąja žeme susijusio senolio portretą, kartu į ekraną sugrąžindamas patriarchališką lietuviško kaimo pasaulėjautą. Filmas „Senis ir žemė“ tapo ilgamečiu archajiško lietuviškojo tapatumo simboliu, priešingybe primestai ideologizuotai sovietinei tikrovei.

Režisierius: ALMANTAS GRIKEVIČIUS
Trukmė: 0:10
Metai: 1973

Temperatūra ne pagal Celsijų

A. Grikevičiaus filmo dėmesio centre – Kauno F. Dzeržinskio gamyklos vyriausiasis staklių konstruktorius Tomas Petreikis. Užuot kūręs eilinį konjunktūrinį pasakojimą apie gamybines normas viršijančio socialistinio darbo didvyrį, režisierius fiksuoja kitą savo filmo herojaus asmenybės pusę. Laisvu laiku, po darbo Tomas – pramoginių šokių šokėjas, mokytojas ir konkursų teisėjas. „Konstravimas su šokiais? Ne, nieko bendro neturi“, –į žurnalisto jam užduotą klausimą atsako T. Petreikis. Tačiau filme stebimos paralelės, atskleidžiančios konstruktoriaus-šokėjo preciziškumą, tobulumo siekį tiek kontroliuojant staklių darbą, tiek mokant ant parketo besisukančias šokėjų poras, suponuoja kitą atsakymą...

Režisierius: Edmundas Zubavičius
Trukmė: 0:10
Metai: 1978

Mums nebaisūs jokie priešai

Režisieriaus E. Zubavičiaus feljetone stebime sovietinę absurdo realybę praktikuojantis reaguoti į atominę „priešo iš už anapus sienos“ ataką. Filmo herojai – civilinės saugos pratybose dalyvaujantys ir rajono civilinės gynybos varžyboms besirengiantys vieno Žemaitijos kaimelio gyventojai. Tačiau į eskaluojamą naujo karo grėsmę ir reguliarias civilinės saugos pratybas, atrodo, jau seniai niekas nebežiūri rimtai. 

Režisierius: Edmundas Zubavičius
Trukmė: 0:09
Metai: 1979

Jautrumo kaip duonos

Itin produktyvaus lietuvių dokumentinio kino kūrėjo Edmundo Zubavičiaus vieno ankstyvųjų filmų centre – Kauno veterinarijos klinika, kurios kasdienybės stebėjimas atveria žmogiškosios atjautos it maldos ilgesį. Kiek rafinuotą vaizdo ir garso santykį atsveria poetinės kino kalbos, realistiškų kadrų jungtys, skatinančios apmąstyti gamtos ir žmogaus santykį.

Režisierius: Algimantas Maceina
Trukmė: 0:41
Metai: 1994

Juoda dėžė

Algimanto Maceinos filmas „Juoda dėžė“, kino kritikų įvardintas kaip vienas įdomiausių lietuviškojo dokumentinio kino eksperimentų, apkeliavo daugelį avangardinių filmų festivalių. Atsigręždamas į Lietuvos gyventojų trėmimus A. Maceina filme fiksuoja savo senelio, ištremto į Sibirą, palaikų pargabenimą atgal į tėvynę. Šeimos istoriją režisierius pasakoja savita kinematografinio pasakojimo forma. Filmuodamas kelionę subjektyvia kamera, kuri sustiprina individualių žmogiškųjų praradimų jausenas, A. Maceina per savo senelio istoriją įprasmina lietuvių visuomenės išgyventą tragediją.

Režisierius: Audrius Stonys
Trukmė: 0:25
Metai: 1992

Neregių žemė

Audriaus Stonio „Neregių žemė“ ženklina naujos pripažintos lietuvių dokumentinio kino kūrėjų kartos susiformavimą. Tai pirmas ir vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, 1992 m. tapęs geriausiu dokumentiniu kino kūriniu Europoje ir pelnęs Europos kino akademijos apdovanojimą – „Feliksą“. Filmas „Neregių žemė“ laikomas lietuvių poetinės dokumentikos, vyravusios sovietmečiu, tęsėju. Jame pasakojama apie pojūčių, garsų, prisilietimų kupiną aklųjų pasaulį. Susvetimėjimo akivaizdoje režisierius kviečia sustoti ir pajusti tai, kas nematoma akimis.

Režisierius: Diana ir Kornelijus Matuzevičiai
Trukmė: 0:20
Metai: 1993

Iliuzijos              

Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas – tai Lietuvos žydų rašytojo ir literatūros kritiko Jokūbo Josadės portretas. Filmas subtiliai peržengia individualią istoriją ir geba atverti platesnį nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kontekstą. Abstrakčiais vaizdiniais perteikiami užmarštin grimztančios kartos apmąstymai, artimi ir šiuolaikinio žmogaus būčiai.

Režisierius: Rimvydas Leipus
Trukmė: 0:10
Metai: 1993

Baltojo laiko keleiviai

Tai režisūrinis kino operatoriaus Rimvydo Leipaus debiutas, kuriame tęsiamas pirmos nepriklausomos kino kūrėjų kartos dėmesys anuometiniam Vilniaus miesto paribiui – Užupiui. Režisūriniame Leipaus bandyme du nebylūs herojų portretai – krosnininko Jono Valeišos ir grafiko Šarūno Leonavičiaus.

Režisierius: Audrius Stonys
Trukmė: 0:20
Metai: 1995

Antigravitacija

Šiuo kūriniu Audrius Stonys tęsia žmogaus ribinių patirčių temą. „Neregių žemėje“ pasitelkiant vaizdo, garso ištarmę bandyta „pamatyti nematomą“, o „Antigravitacijoje“, kamerai laužant gravitacinius dėsnius, objektyvui tarsi suteikiant dieviškąją galią stebėti iš viršaus, priartėjama prie nežemiško potyrio. „Kaip atrodo pasaulis iš tokių aukštybių? Kas laiko žmogų tarp dangaus ir žemės? Kaip viskas atrodo nuo bažnyčių stogų?“ – tai klausimai, tapę naujo Stonio filmo atspirtimi.

Režisierius: Audrius Stonys
Trukmė: 0:16
Metai: 2001

Viena                

Tai kelio filmas. Maža mergaitė, lydima kūrybinės grupės, automobiliu vyksta lankyti kalėjime kalinčios savo motinos. Filmas – pats paprasčiausias, koks tik gali būti: be kulminacinio taško ir viską apibendrinančios pabaigos, be moralų ar pasakojimų apie tai, kas iš kur ir kodėl vyksta taip, o ne kitaip. Kaip teigia režisierius A. Stonys, filmas balansuoja ties etinio kiekvienam režisieriui svarbaus klausimo riba: kur, per kamerą stebint žmogaus skausmą ir asmenines tragedijas, baigiasi režisieriaus (o ir dokumentinio kino) laisvė?