Rachael Rakes ir Amelia Groom. Laikas, likęs po laiko

Rachael Rakes ir Amelia Groom sudarė šią programą remdamosis laiko bei trukmės politikos tyrimais, tekstais ir glaudžiu kūrybiniu bendradarbiavimu. Seansui sukuruota judančių vaizdų kūrinių programa, aprėpianti pastarųjų penkiasdešimties metų laikotarpį, atsispiria nuo Roberto Verbos fimo „Šimtamečių godos“ (1969), kuris laužė sovietinės estetikos, vaizdavusios jėgą, jaunystę ir socialinę sanglaudą, taisykles. Filmo šimtamečiai veikėjai per savito, dažnai ir juodo humoro prizmę liudija ikirevoliucinį gyvenimą ir visa, kas vyko jam pasibaigus.

Sekant šia pasipriešinimo dvasia, programoje susitelkiama į kūrinius, kuriais pagerbiamas neįgyvendinamų reikalavimų ir destruktyvios infrastruktūros paženklintas buvimas, gyvenimas atskirtyje ir į paraštes išstumtos įsivaizduojamybės. Pabrėžiant pažeidžiamumą ir lėtumo bei kartotės strategijas, filmuose ir videomeno kūriniuose pasitelkiami nepatikimi pasakotojai, tyčinė painiava ir įvairios technikos, kuriomis siekiama išvesti iš rikiuotės dominuojantį laikiškumą.

Programa:
„Meluojančios dvasios kronikos (Kelly Gabron)“, Cauleen Smith, 1992, 6 min
„Šimtamečių godos“, Robertas Verba, 1969, 17 min
„LUOŠAS LAIKAS“, Carolyn Lazard, 2018, 10 min
„Nesugalvoti dalykai“, Henrikas Gulbinas, 1988, 6 min
„Be pavadinimo (Momentacija Saul)“, Adam Farah-Saad, 2019, 3 min
„Būti Džonu Smitu“, John Smith, 2024, 27 min

Rachael Rakes – kuratorė ir rašytoja iš JAV, gyvenanti Nyderlanduose ir Graikijoje. Buvo 12-osios Seulo Mediacity bienalės THIS, TOO, IS A MAP („Čia irgi yra žemėlapis“, 2023) meno vadovė, Utrechto BAK – basis voor actuele kunst viešųjų praktikų kuratorė, Amsterdamo De Appel vyriausioji kuratorė ir kuratorių programos vadovė. Šiuo metu yra Niujorko kino festivalio atrankos komiteto narė, Verso Books vyresnioji redaktorė ir INFRASONICA redaktorė. Kartu su menininkėmis Laura Huertas Millán ir Onyeka Igwe organizuoja alternatyvių etnografijų tyrimų iniciatyvą Counter-Encounters („Kontrasusidūrimai“), kuri buvo pristatyta Tate Modern, Amsterdamo Stedelijk muziejuje, Pompidou centre ir kt. Rakes surengė dešimtis tarptautinių parodų ir programų. Ji dėsto Elías Querejeta Zine Eskola, Sandbergo institute, Leideno universitete, KASK, The New School ir Harvardo universitetuose. Leidinių Toward the Not-Yet (BAK/MIT Press, 2022) ir Practice Space (NAME/De Appel, 2020) redaktorė. Dažnai rašo kritiką ir esė apie meną, žiniasklaidą ir politiką.

Amelia Groom – Amsterdame gyvenanti rašytoja ir meno istorikė. Baigė meno istorijos ir teorijos doktorantūros studijas Sidnėjaus universitete ir nuo to laiko atlieka podoktorantūros stažuotes Kultūros tyrimų institute (Berlynas) ir Danijos karališkojoje dailės akademijoje (Kopenhaga). Publikavo tekstus tokiomis temomis kaip: Mariah Carey atsisakymas pripažinti laiką; Sergejaus Eizenšteino erotiniai piešiniai; purvas ir dekolonijinės ekologijos; Šecherezada ir „netiesioginės parezijos“ galimybės; queer, feministinės ir antirasistinės paskalų bei „gandų epistemologijų“ praktikos. Publikavo knygą apie menininkės Beverly Buchanan skulptūrą Marsh Ruins („Pelkių griuvėsiai“, 1981), kuri buvo įtraukta į „Afterall One Work“ knygų seriją. Buchanan išgarsėjo pietinėse JAV valstijose kurdama slaptus ir griūvančius paminklus, skirtus juodosios rasės atstovų istorijos atminimui. Groom buvo viena iš internetinio žurnalo No Linear Fucking Time (BAK – basis voor actuele kunst, Utrechtas) redaktorių ir savo tyrimuose dažnai sugrįždavo prie klausimų apie laiką: jo povandenines sroves, blokus, išsiliejimus ir galimybes pakeisti laiko vagą. Šiuo metu Groom dirba prie knygos, kurioje per queer ir trans ekologijų prizmę nagrinėjama Claude Cahun ir Marcel Moore kūryba bei antifašistinis aktyvizmas.

Fernanda Faya. Neirud

Filmas prieinamas nuo lapkričio 25 iki gruodžio 2 dienos

Režisierė Fernanda Faya
2023 | Brazilija | 72 min. | portugalų k., angliški ir lietuviški subtitrai

Neirud mirė apgaubta paslapties, nepalikusi jokių savo praeities pėdsakų. Susidurdama su šeimos paslaptimis, režisierė Fernanda Faya narplioja mįslingos tetos, kuri septintajame–devintajame dešimtmečiuose gastroliavo po Braziliją kaip imtynininkė pogrindinėje moterų cirko trupėje, gyvenimą. Tyrinėdama prieštaringai vertinamą Neirud ringo personažą Moterį-gorilą, režisierė atskleidžia nepaprastą istoriją apie rasę, tapatybę ir queer gyvenimą.

Fernanda Faya yra San Paule gimusi ir užaugusi kino kūrėja, operatorė ir dėstytoja, šiuo metu gyvenanti Kvynse, Niujorke. Jos pirmasis ilgametražis dokumentinis filmas Neirud“ laimėjo Didįjį prizą ir geriausio montažo apdovanojimus tarptautiniame Kuritibos kino festivalyje (Olhar de Cinema). Šiuo metu ji baigia kurti trumpametražį dokumentinį filmą „Alone Together“ ir dirba prie pirmojo vaidybinio filmo „Bete”. Pirmasis Fernandos filmas „One for the Road“ debiutavo DOC NYC filmų festivalyje ir buvo rodomas festivaliuose visame pasaulyje. Ji turi dokumentinio pasakojimo magistrą iš Hunter College Integruotosios medijos meno programos ir dėsto kinematografiją Bruklino koledže Niujorke.

Paveldo institutas. Mokslofikciniai peizažai

PROGRAMA BUVO RODYTA: 2024 m. lapkričio 18–25 d.

Lapkričio 7 d., 19:30 val. „Meno avilio“ sinematekoje vyko menininkų kolektyvo „Paveldo institutas“ pranešimas. Renginio metu „Paveldo institutas“ nagrinėjo mokslinės fikcijos apraiškas vietiniame kontekste, remdamiesi 7–9 deš. dokumentiniais filmais ir periodika apie sovietinę pramonę. Į gamyklas, didžiulius įrenginius ir pramoninį kraštovaizdį nukreiptas kinematografinis žvilgsnis kūrė vizualinį spektaklį bei bandė sužavėti žiūrovus technologinio progreso pažadu. Ir nors šis pažadas niekada nebuvo išpildytas, juo siekta nukreipti dėmesį nuo politinės stagnacijos, socialinių problemų ir ekonominio nepritekliaus. Pranešime buvo analizuojamas disonansas tarp mokslo ir propagandos ir dėl to atsiradęs iš dalies fiktyvus sovietinės utopijos peizažas.

 

Programoje pristatomas „Paveldo instituto“ pranešimo  „Mokslofikciniai peizažai“ įrašas ir dalis renginio metu rodytų filmų:

„Nenusimink, Virginijau“, rež. Viktoras Starošas, 1962, 21 min.

„Temperatūra ne pagal Celsijų“, rež. Algimantas Grikevičius, 1973, 10 min.

„Ko ašaroja Medėja“, rež. Gediminas Skvarnavičius, 1979, 11 min.

„Ufonautams sugrįžus“, rež. Gediminas Skvarnavičius, 1986, 10 min.

„Dvylika valandų vilties“, rež. Liudgardas Maculevičius, Rimtautas Šilinis, 1983, 19 min.

„Vibrotechnikos fenomenas“, rež. Romualdas Jarašauskas, 1988, 19 min.

 

„Paveldo institutas“ yra Kaune įsikūręs nepriklausomas tyrėjų ir menininkų kolektyvas, daugiausia dirbantis paveldo ir atminties temomis. Istorijų archyvavimą ir kuravimą kolektyvas renkasi kaip meninę strategiją, atveriančią galimybę iš naujo re-aktyvuoti žinias, dekonstruoti istorinį naratyvą ir pateikti jį kaip daugiasluoksnį dalelių spektrą.

Pranešimą rengė: Lukas Mykolaitis, Severina Venckutė, Mikas Zabulionis. 
Garso įrašas:  Vincentas Zienka

Farahnaz Sharifi. Revoliuciniai prisiminimai apie Bahmaną, mylėjusį Leilą

PROGRAMA BUVO RODYTA: 2024 m. spalio 16–23 d.

Revoliuciniai prisiminimai apie Bahmaną, mylėjusį Leilą (Revolutionary Memories of Bahman Who Loved Leila)

Rež. Farahnaz Sharifi
2012 | Iranas | 17 min. | persų k., angliški subtitrai

Retrospektyvi šeimos istorija, vykstanti 1979 m. neramių Irano įvykių fone. Naudodamas mozaikišką senų nuotraukų ir archyvinės medžiagos koliažą, Bahmanas pasakoja apie nelaimingą meilę, kuri jį atvedė į revoliucijos įvykių epicentrą. Galų gale jo auka įkūnija tūkstančius jaunų vyrų, niekada nesugrįžusių namo.

Farahnaz Sharifi yra daugybę apdovanojimų pelniusi filmų kūrėja ir montažo režisierė iš Irano, 2022 m. pabaigoje priversta išvykti iš šalies. Ji baigė kino studijas Teherano universitete. Jos filmuose istorijos dažniausiai pasakojamos pasitelkiant archyvinę medžiagą. Farahnaz taip pat yra Irane gerai žinoma montažo režisierė. Vienas naujausių jos, kaip montažo režisierės, darbų yra filmas „Šeimos rentgeno nuotrauka“, kuris 2020 m. pelnė geriausio ilgametražio dokumentinio filmo ir geriausio kūrybinio archyvų panaudojimo apdovanojimus IDFA (Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje). Farahnaz pelnė daugybę prizų Irane ir už jo ribų, tarp jų – geriausio filmo apdovanojimus Upsalos trumpametražių filmų festivalyje bei Fajr filmų festivalyje Irane. Be to, 2021 m. ji buvo IDFA žiuri narė. Be karjeros kino industrijoje, ji taip pat yra rašytoja – Irane išleista jos apsakymų knyga „Breathing in Open Air“.

 

Martyna Ratnik. Mėlynos nebūties ekranai

PROGRAMA BUVO RODYTA: 2024 m. rugsėjo 9–19 d.

Windows operacinei sistemai susidūrus su kritine klaida, jūsų ekranas nusidažo mėlynai. Dabar jis - mėlynasis mirties ekranas, žiūrėdami į jį matote, kaip nyksta virtualybė. Ši jūsų kompiuteryje rodoma nulių ir vienetų pasaulio pabaiga – visada tokia pat, o sistemai galiausiai išsprendus savo klaidą, jūsų laukia grįžimas į vietą, kurioje jau buvote.

Penki trumpo metro eksperimentinės dokumentikos filmai panardina žiūrovus į kitokią, už skaitmeninės užsklandos slypinčią mėlynąją nebūtį. Radiacija čia spalvina nukritusiuose lapuose paslėptą 35 mm kino juostą (milijono vabzdžių garsas, tūkstančio žvaigždžių šviesa, 2015, rež. Tomonari Nishikawa); kaimo gyventojai treniruojasi apokalipsės išgyvenimo varžyboms (Mums nebaisūs jokie priešai, 1978, rež. Edmundas Zubavičius); griūna imperijos ir Anapilin iškeliauja geriausi draugai (Gyvenk įdomiais laikais, 2022, rež. Martyna Ratnik); bebrai atstato (ir vėl) sugriuvusį pasaulį (CASTOROCENAS, 2021, rež. George Finlay Ramsay), o pasibaigusio galiojimo kino juosta fiksuoja yrančius prisiminimus (pamiršti, 2019, rež. Lydia Nsiah).

Žvelgdama į (post-)apokalipsę – nuo jau praėjusios iki tos, kuri galbūt dar tik ateis – filmų programa siūlo asmeniškesnes pasaulio pabaigos vizijas. Gedului čia transformuojantis į švelnumą, o baimei virstant absurdu, ji atrakina naujus kalbėjimo apie kritines sistemos klaidas būdus. „Mėlynos nebūties ekranai" - tai kvietimas ne tik prisijaukinti pabaigas, bet ir įsivaizduoti rytojų po jų.

Martyna Ratnik (g. 1999) yra Vilniuje gyvenanti kultūros darbuotoja. Rašymą, kuravimą ir režisūrą aprėpianti jos kūrybinė praktika gilinasi į peizažų (de)kolonizaciją, nuobodulio estetiką ir atminties politiką. Tyrinėdama įtampas, kylančias tarp kasdienybės ir didžiųjų naratyvų, Martyna ieško būdų įkūnyti bei peržengti istorijos – nuo asmeninės iki pasaulinės – brėžiamas ribas. Nuo 2022 m. ji dirba kaip viena iš „London Short Film Festival“ programos sudarytojų.

Kuratorė norėtų padėkoti Onai Kotrynai Dikavičiūtei, Gerdai Paliušytei, Tomai Buivydaitei, Rimantui Oičenkai, Gabrielei Dzekunskaitei, Povilui Dikavičiui, Studio Cryo, Donatai Šiaudvydytei, Donna Marcus Duke, Algiui Sprindžiūnui ir George Finlay Ramsay.

Milda Valiulytė ir Julija Šilytė. Persipinančios šaknys

PROGRAMA BUVO RODYTA: 2024 m. gegužės 28–birželio 4 d.

Videodarbų programa „Persipinančios šaknys” kalba apie tai, kaip įleidžiame šaknis ir kuriame namus. Namų pojūtis įgauna įvairias formas: prigimtinės ir pasirinktos šeimos; bendruomenių, kurias jungia įvairios bendros patirtys; vietų, kurios padeda įsišaknyti. Tarpasmeniniai ryšiai susipina su socialiniais, istoriniais bei kultūriniais kontekstais ir skauduliais. O praeitis ir ateitis suteka į dabartį. Ką reiškia būti kartu čia ir dabar? Kokias ateitis galėtume kurti drauge, jei meilė, rūpestis ir vienas kito priėmimas būtų svajojimo pradžios taškas?

Programą pradeda Karlos Gruodis videodarbas „Trintos žemuogės“ (1994), kuriame švelniai liūliuojanti melodija persipina su stambaus plano rankų kadrais taip išryškindama dažnai lyčių stereotipų padiktuotą nematomą rūpesčio darbą. Šeimyniniai ryšiai tampa atspirtimi ir Tako Taal kūriniui „Halo apgamas“ (2018). Per menininkės kūną ir jos motinos sodininkystę filmas reflektuoja imuniteto ir nacionalinio identiteto ribas. Fizinės erdvės susilietimas su identitetu tęsiamas „virtuvės.blend“ (Nataliya Ilchuk, 2021). Sielvartą įkūnijančiame filme menininkė virtualiai atkurinėja sovietinius senelių namus. Akcentuodamas pastatus ir plaukus Jono Juškaičio filmas „Šaknys“ (2021) žvelgia į sovietines erdves iš nepriklausomybės kartos perspektyvos. Toliau plečiant žvilgsnį iš šeimyninio į bendruomeninį, Anne-Marie Copestake lyriškas filmas „Meilė“ (2019) stebi socialinius ritualus, kurie sujungia įvairialypio Glazgo rajono gyventojus. Programą uždarome su Agnės Jokšės kūriniu „Ateitys ateis“ (2022). Sustoję laike Jokšės veikėjai projektuoja ateities svajones per gestus, judesius ir lyčiai neutralios kalbos struktūras.

Ši programa yra meninio tyrimo ir renginių projekto „Collective Dreaming“, jungiančio Škotijos, Ukrainos ir Lietuvos videomeną ir mintis, dalis. Projektas paremtas noru ieškoti ryšio ir kolektyvinio išsilaisvinimo. Solidarizuojantis prieš visas kolonijinio smurto formas šio projekto programa siekia kritiškai pažvelgti į imperialistines, kapitalistines ir patriarchalines galios struktūras ir taip stengtis suprasti realybę, kurioje gyvename. Šiame kontekste menas tampa metodu, padedančiu atsiverti naujoms mintims, viltims, svajonėms ir bendradarbiavimui. Projektą inicijavo ir kuravo Julija Šilytė ir Milda Valiulytė.

Gerda Paliušytė. Vaikai eteryje

PROGRAMA BUVO RODYTA: 2024 m. kovo 15–22 d.

Programoje „Vaikai eteryje “ atsisakoma sieti vaiką su infantilumu, o vaikystės-motinystės-tėvystės temos joje vaizduojamos be išankstinių nuostatų. Čia vaiko figūra visuomenės ar šeimos struktūras ir iš jų kylančius lūkesčius paverčia labiau matomais.

Tyrinėjant vaiko vaizduotę ir raidą, kūriniuose tuo pačiu atsispindi suaugusiųjų ir vaikų pasaulių skirtumai bei tarpusavio priklausomybė. Videoinstaliacijoje „Grojantis arfa“ I. Stanaitytė-Bazienė su humoru ir melancholija fiksuoja, kaip vaiko tikrovę sąlygoja išorė, pavyzdžiui, mechaniškos edukacinės sistemos. A. Maknytės kartu su sūnumi filmuotame kūrinyje „Kamera veidrodis“ testuojamos autentiškumo ribos, filmavimo kamera čia tampa stilizuojančia ir įpareigojančia bendravimo priemone.

Programoje taip pat skleidžiasi lyčių vaidmenys ir jų performatyvumas. M. Salmon kūrinyje „Berniukas (žiema)“ menininkė tyrinėja vyriškumą ir 35 mm juosta švelniai dokumentuoja skirtingus fizinius ir psichologinius vyrų vystymosi etapus – nuo kūdikio iki paauglio. Tuo tarpu L. Prouvost klausia, ką apskritai reiškia bandymas perteikti vaiko vaizduotę nuolat besikeičiančiame šiandienos pasaulyje.

Gerda Paliušytė (g. 1987) yra Vilniuje kurianti menininkė ir kuratorė, savo filmuose dažnai tyrinėjanti kolektyviškumo laikinumą, kontakto troškimą ir nebylius susitarimus. Nuo 2018 m. Paliušytė kuruoja „Meno avilio“ Sinematekos videomeno skiltį.

Lina Kaminskaitė. Restauruoto dokumentinio kino programa „Pirmosios“

„Pirmosios“ pristato tris naujai restauruotus dokumentinius filmus, kurtus moterų režisierių: Antaninos Pavlovos, Dianos Matuzevičienės kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi ir Janinos Lapinskaitės. Dr. Linos Kaminskaitės kuruotos programos filmai atsiskleidžia savitomis temomis, skirtingais dokumentinio kino žanrais ir estetinėmis priemonėmis. A. Pavlovos stebimoji dokumentika „Charakterio gimimas“ (1967 m.) fiksuoja vaikų kasdienybę darželyje. D. ir K. Matuzevičių „Šičionykštė“ (2000 m.) gilinasi į hibridinę Klaipėdos krašto gyventojos Hildos Spalvienės tapatybę. J. Lapinskaitės „Venera su katinu“ (1997 m.) pasiūlo tris pozuotojų portretus, kuriuose skleidžiasi skirtingos gyvenimo patirtys ir kūnai. Šia programa norima atkreipti dėmesį į pirmųjų Lietuvos kino kūrėjų moterų mažai kam žinomus filmus.

Dr. Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, vadovauja Meno istorijos ir teorijos katedrai. „Meno avilyje“ kuruoja archyvinio kino programas, inicijuoja kinotyros tyrimus: nacionalinį audiovizualinio paveldo skaitmeninimo procesą ir projektą Sinemateka.lt, lyčių lygybės tyrimą Lietuvos kino industrijoje. L. Kaminskaitė yra trijų knygų bendraautorė ir sudarytoja: „Epizodai paskutiniam filmui: kino režisierius Almantas Grikevičius“ (kartu su dr. Aurimu Švedu, 2012); „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai ir režisieriai“ (kartu su dr. Anna Mikonis-Railiene, 2015); „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ (kartu su dr. Natalija Arlauskaite, 2022).

Gerda Paliušytė. „Mūsų portretai“

Šioje programoje pristatomi keturi dienoraštiniai, dokumentiniai video darbai, kurių centre – fragmentai  iš jų kūrėjų kasdienybės. Kūriniuose fiksuojamos akimirkos yra ne tik melancholiškos, bet ir siurrealistinės, išplaukiančios iš miesto, kuriame dokumentuojamas veiksmas, atmosferos bei laikmečio specifikos. Šalia eksperimentinių video darbų rodomas antropologinis Laimės Kiškūnaitės ir Karlos Gruodis filmas „Mūsų portretai“ (1994 m.). Filmas sukurtas kartu su Vilniaus Pedagoginio instituto studentėmis, Gruodis dėstyto feministinės teorijos seminaro dalyvėmis. Jo pagrindas – studenčių nufilmuoti joms įdomių moterų video portretai, tarp kurių – rašytoja Zita Čepaitė ir paauglės mergaitės iš specialiųjų globos namų Vilniuje. Kai kurie programos kūriniai sukurti kiek vėliau nei įprastai datuojamas ankstyvasis lietuvių videomenas, bet buvo pasirinkti dėl medijos, kurioje buvo sukurti (DVD, VHS, arba kino juostų), arba dėl tematikos, kuri asocijuojama su ankstyvojo videomeno laikotarpiu.

Gerda Paliušytė (g. 1987) yra Vilniuje kurianti menininkė ir kuratorė, savo filmuose dažnai tyrinėjanti kolektyviškumo laikinumą, kontakto troškimą ir nebylius susitarimus. Nuo 2018 m. Paliušytė kuruoja „Meno avilio“ Sinematekos videomeno skiltį.

Rugilė Barzdžiukaitė. Kieno tai balsas?

„Meno avilio“ restauruoti lietuviški trumpametražiai dokumentiniai filmai stebina plačiu temų spektru ir kinematografinių priemonių įvairove. Šioje programoje pristatomi trys filmai, kurių autoriai įsižiūri ir įsiklauso į pažeistus žmones bei gyvulius, kamerą pasitelkdami kaip empatijos variklį. Užkadrinis balsas transformuojasi nuo informatyvaus iki egzaltuotai poetiško, o galiausiai tampa pritilusiu ir švelniu.

Rugilė Barzdžiukaitė (g. 1983 m.) – kino kūrėja ir teatro režisierė, tyrinėjanti įtampą tarp dokumentikos ir fikcijos, vaidinimo ir būties, filmavimo ir matymo. Naujausi kolektyviai sukurti menininkės darbai – dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“, opera „Geros dienos!“ ir instaliacija „Saulė ir jūra“.

 

Aistė Žegulytė. Miesto ir žmogaus laikas

Trys lietuvių kino dokumentai. Trys filmų kūrėjai vystantys dialogą apie miesto, gamtos ir žmogaus laiką. Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą" – vienas išskirtiniausių lietuviško kino ir fotografijos eksperimentų, savo forma primenantis klasikinį Chris Marker filmą „Le Jetee". Abstraktus ir labai asmeniškas Henriko Šablevičiaus etiudas „Atspindžiai“ svarsto apie gyvenimo kelią ir būties prasmę. Lėtai krintantis Vlado Navasaičio „Rudens sniegas" kaip priminimas apie nesustojančią ir amžiną laiko tėkmę. Tėkmę, kuri ir tapo pagrindine programos ašimi.

Aistė Žegulytė yra režisierė, jau daugiau nei dešimt metų kurianti dokumentinį kiną. Pirmojo jos ilgo metro dokumentinio filmo „Animus animalis" premjera įvyko prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, konkursinėje programoje Next Masters. Šiuo metu režisierė dirba prie naujo dokumentinio filmo „Biodestruktoriai".