Martyna Ratnik. Mėlynos nebūties ekranai

Windows operacinei sistemai susidūrus su kritine klaida, jūsų ekranas nusidažo mėlynai. Dabar jis - mėlynasis mirties ekranas, žiūrėdami į jį matote, kaip nyksta virtualybė. Ši jūsų kompiuteryje rodoma nulių ir vienetų pasaulio pabaiga – visada tokia pat, o sistemai galiausiai išsprendus savo klaidą, jūsų laukia grįžimas į vietą, kurioje jau buvote.

Penki trumpo metro eksperimentinės dokumentikos filmai panardina žiūrovus į kitokią, už skaitmeninės užsklandos slypinčią mėlynąją nebūtį. Radiacija čia spalvina nukritusiuose lapuose paslėptą 35 mm kino juostą (milijono vabzdžių garsas, tūkstančio žvaigždžių šviesa, 2015, rež. Tomonari Nishikawa); kaimo gyventojai treniruojasi apokalipsės išgyvenimo varžyboms (Mums nebaisūs jokie priešai, 1978, rež. Edmundas Zubavičius); griūna imperijos ir Anapilin iškeliauja geriausi draugai (Gyvenk įdomiais laikais, 2022, rež. Martyna Ratnik); bebrai atstato (ir vėl) sugriuvusį pasaulį (CASTOROCENAS, 2021, rež. George Finlay Ramsay), o pasibaigusio galiojimo kino juosta fiksuoja yrančius prisiminimus (pamiršti, 2019, rež. Lydia Nsiah).

Žvelgdama į (post-)apokalipsę – nuo jau praėjusios iki tos, kuri galbūt dar tik ateis – filmų programa siūlo asmeniškesnes pasaulio pabaigos vizijas. Gedului čia transformuojantis į švelnumą, o baimei virstant absurdu, ji atrakina naujus kalbėjimo apie kritines sistemos klaidas būdus. „Mėlynos nebūties ekranai" - tai kvietimas ne tik prisijaukinti pabaigas, bet ir įsivaizduoti rytojų po jų.

Martyna Ratnik (g. 1999) yra Vilniuje gyvenanti kultūros darbuotoja. Rašymą, kuravimą ir režisūrą aprėpianti jos kūrybinė praktika gilinasi į peizažų (de)kolonizaciją, nuobodulio estetiką ir atminties politiką. Tyrinėdama įtampas, kylančias tarp kasdienybės ir didžiųjų naratyvų, Martyna ieško būdų įkūnyti bei peržengti istorijos – nuo asmeninės iki pasaulinės – brėžiamas ribas. Nuo 2022 m. ji dirba kaip viena iš „London Short Film Festival“ programos sudarytojų.

Kuratorė norėtų padėkoti Onai Kotrynai Dikavičiūtei, Gerdai Paliušytei, Tomai Buivydaitei, Rimantui Oičenkai, Gabrielei Dzekunskaitei, Povilui Dikavičiui, Studio Cryo, Donatai Šiaudvydytei, Donna Marcus Duke, Algiui Sprindžiūnui ir George Finlay Ramsay.

Milda Valiulytė ir Julija Šilytė. Persipinančios šaknys

Videodarbų programa „Persipinančios šaknys” kalba apie tai, kaip įleidžiame šaknis ir kuriame namus. Namų pojūtis įgauna įvairias formas: prigimtinės ir pasirinktos šeimos; bendruomenių, kurias jungia įvairios bendros patirtys; vietų, kurios padeda įsišaknyti. Tarpasmeniniai ryšiai susipina su socialiniais, istoriniais bei kultūriniais kontekstais ir skauduliais. O praeitis ir ateitis suteka į dabartį. Ką reiškia būti kartu čia ir dabar? Kokias ateitis galėtume kurti drauge, jei meilė, rūpestis ir vienas kito priėmimas būtų svajojimo pradžios taškas?

Programą pradeda Karlos Gruodis videodarbas „Trintos žemuogės“ (1994), kuriame švelniai liūliuojanti melodija persipina su stambaus plano rankų kadrais taip išryškindama dažnai lyčių stereotipų padiktuotą nematomą rūpesčio darbą. Šeimyniniai ryšiai tampa atspirtimi ir Tako Taal kūriniui „Halo apgamas“ (2018). Per menininkės kūną ir jos motinos sodininkystę filmas reflektuoja imuniteto ir nacionalinio identiteto ribas. Fizinės erdvės susilietimas su identitetu tęsiamas „virtuvės.blend“ (Nataliya Ilchuk, 2021). Sielvartą įkūnijančiame filme menininkė virtualiai atkurinėja sovietinius senelių namus. Akcentuodamas pastatus ir plaukus Jono Juškaičio filmas „Šaknys“ (2021) žvelgia į sovietines erdves iš nepriklausomybės kartos perspektyvos. Toliau plečiant žvilgsnį iš šeimyninio į bendruomeninį, Anne-Marie Copestake lyriškas filmas „Meilė“ (2019) stebi socialinius ritualus, kurie sujungia įvairialypio Glazgo rajono gyventojus. Programą uždarome su Agnės Jokšės kūriniu „Ateitys ateis“ (2022). Sustoję laike Jokšės veikėjai projektuoja ateities svajones per gestus, judesius ir lyčiai neutralios kalbos struktūras.

Ši programa yra meninio tyrimo ir renginių projekto „Collective Dreaming“, jungiančio Škotijos, Ukrainos ir Lietuvos videomeną ir mintis, dalis. Projektas paremtas noru ieškoti ryšio ir kolektyvinio išsilaisvinimo. Solidarizuojantis prieš visas kolonijinio smurto formas šio projekto programa siekia kritiškai pažvelgti į imperialistines, kapitalistines ir patriarchalines galios struktūras ir taip stengtis suprasti realybę, kurioje gyvename. Šiame kontekste menas tampa metodu, padedančiu atsiverti naujoms mintims, viltims, svajonėms ir bendradarbiavimui. Projektą inicijavo ir kuravo Julija Šilytė ir Milda Valiulytė.

Gerda Paliušytė. Vaikai eteryje

Programoje „Vaikai eteryje “ atsisakoma sieti vaiką su infantilumu, o vaikystės-motinystės-tėvystės temos joje vaizduojamos be išankstinių nuostatų. Čia vaiko figūra visuomenės ar šeimos struktūras ir iš jų kylančius lūkesčius paverčia labiau matomais.

Tyrinėjant vaiko vaizduotę ir raidą, kūriniuose tuo pačiu atsispindi suaugusiųjų ir vaikų pasaulių skirtumai bei tarpusavio priklausomybė. Videoinstaliacijoje „Grojantis arfa“ I. Stanaitytė-Bazienė su humoru ir melancholija fiksuoja, kaip vaiko tikrovę sąlygoja išorė, pavyzdžiui, mechaniškos edukacinės sistemos. A. Maknytės kartu su sūnumi filmuotame kūrinyje „Kamera veidrodis“ testuojamos autentiškumo ribos, filmavimo kamera čia tampa stilizuojančia ir įpareigojančia bendravimo priemone.

Programoje taip pat skleidžiasi lyčių vaidmenys ir jų performatyvumas. M. Salmon kūrinyje „Berniukas (žiema)“ menininkė tyrinėja vyriškumą ir 35 mm juosta švelniai dokumentuoja skirtingus fizinius ir psichologinius vyrų vystymosi etapus – nuo kūdikio iki paauglio. Tuo tarpu L. Prouvost klausia, ką apskritai reiškia bandymas perteikti vaiko vaizduotę nuolat besikeičiančiame šiandienos pasaulyje.

Gerda Paliušytė (g. 1987) yra Vilniuje kurianti menininkė ir kuratorė, savo filmuose dažnai tyrinėjanti kolektyviškumo laikinumą, kontakto troškimą ir nebylius susitarimus. Nuo 2018 m. Paliušytė kuruoja „Meno avilio“ Sinematekos videomeno skiltį.

Lina Kaminskaitė. Restauruoto dokumentinio kino programa „Pirmosios“

„Pirmosios“ pristato tris naujai restauruotus dokumentinius filmus, kurtus moterų režisierių: Antaninos Pavlovos, Dianos Matuzevičienės kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi ir Janinos Lapinskaitės. Dr. Linos Kaminskaitės kuruotos programos filmai atsiskleidžia savitomis temomis, skirtingais dokumentinio kino žanrais ir estetinėmis priemonėmis. A. Pavlovos stebimoji dokumentika „Charakterio gimimas“ (1967 m.) fiksuoja vaikų kasdienybę darželyje. D. ir K. Matuzevičių „Šičionykštė“ (2000 m.) gilinasi į hibridinę Klaipėdos krašto gyventojos Hildos Spalvienės tapatybę. J. Lapinskaitės „Venera su katinu“ (1997 m.) pasiūlo tris pozuotojų portretus, kuriuose skleidžiasi skirtingos gyvenimo patirtys ir kūnai. Šia programa norima atkreipti dėmesį į pirmųjų Lietuvos kino kūrėjų moterų mažai kam žinomus filmus.

Dr. Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, vadovauja Meno istorijos ir teorijos katedrai. „Meno avilyje“ kuruoja archyvinio kino programas, inicijuoja kinotyros tyrimus: nacionalinį audiovizualinio paveldo skaitmeninimo procesą ir projektą Sinemateka.lt, lyčių lygybės tyrimą Lietuvos kino industrijoje. L. Kaminskaitė yra trijų knygų bendraautorė ir sudarytoja: „Epizodai paskutiniam filmui: kino režisierius Almantas Grikevičius“ (kartu su dr. Aurimu Švedu, 2012); „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai ir režisieriai“ (kartu su dr. Anna Mikonis-Railiene, 2015); „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ (kartu su dr. Natalija Arlauskaite, 2022).

Gerda Paliušytė. „Mūsų portretai“

Šioje programoje pristatomi keturi dienoraštiniai, dokumentiniai video darbai, kurių centre – fragmentai  iš jų kūrėjų kasdienybės. Kūriniuose fiksuojamos akimirkos yra ne tik melancholiškos, bet ir siurrealistinės, išplaukiančios iš miesto, kuriame dokumentuojamas veiksmas, atmosferos bei laikmečio specifikos. Šalia eksperimentinių video darbų rodomas antropologinis Laimės Kiškūnaitės ir Karlos Gruodis filmas „Mūsų portretai“ (1994 m.). Filmas sukurtas kartu su Vilniaus Pedagoginio instituto studentėmis, Gruodis dėstyto feministinės teorijos seminaro dalyvėmis. Jo pagrindas – studenčių nufilmuoti joms įdomių moterų video portretai, tarp kurių – rašytoja Zita Čepaitė ir paauglės mergaitės iš specialiųjų globos namų Vilniuje. Kai kurie programos kūriniai sukurti kiek vėliau nei įprastai datuojamas ankstyvasis lietuvių videomenas, bet buvo pasirinkti dėl medijos, kurioje buvo sukurti (DVD, VHS, arba kino juostų), arba dėl tematikos, kuri asocijuojama su ankstyvojo videomeno laikotarpiu.

Gerda Paliušytė (g. 1987) yra Vilniuje kurianti menininkė ir kuratorė, savo filmuose dažnai tyrinėjanti kolektyviškumo laikinumą, kontakto troškimą ir nebylius susitarimus. Nuo 2018 m. Paliušytė kuruoja „Meno avilio“ Sinematekos videomeno skiltį.

Rugilė Barzdžiukaitė. Kieno tai balsas?

„Meno avilio“ restauruoti lietuviški trumpametražiai dokumentiniai filmai stebina plačiu temų spektru ir kinematografinių priemonių įvairove. Šioje programoje pristatomi trys filmai, kurių autoriai įsižiūri ir įsiklauso į pažeistus žmones bei gyvulius, kamerą pasitelkdami kaip empatijos variklį. Užkadrinis balsas transformuojasi nuo informatyvaus iki egzaltuotai poetiško, o galiausiai tampa pritilusiu ir švelniu.

Rugilė Barzdžiukaitė (g. 1983 m.) – kino kūrėja ir teatro režisierė, tyrinėjanti įtampą tarp dokumentikos ir fikcijos, vaidinimo ir būties, filmavimo ir matymo. Naujausi kolektyviai sukurti menininkės darbai – dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“, opera „Geros dienos!“ ir instaliacija „Saulė ir jūra“.

 

Aistė Žegulytė. Miesto ir žmogaus laikas

Trys lietuvių kino dokumentai. Trys filmų kūrėjai vystantys dialogą apie miesto, gamtos ir žmogaus laiką. Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą" – vienas išskirtiniausių lietuviško kino ir fotografijos eksperimentų, savo forma primenantis klasikinį Chris Marker filmą „Le Jetee". Abstraktus ir labai asmeniškas Henriko Šablevičiaus etiudas „Atspindžiai“ svarsto apie gyvenimo kelią ir būties prasmę. Lėtai krintantis Vlado Navasaičio „Rudens sniegas" kaip priminimas apie nesustojančią ir amžiną laiko tėkmę. Tėkmę, kuri ir tapo pagrindine programos ašimi.

Aistė Žegulytė yra režisierė, jau daugiau nei dešimt metų kurianti dokumentinį kiną. Pirmojo jos ilgo metro dokumentinio filmo „Animus animalis" premjera įvyko prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, konkursinėje programoje Next Masters. Šiuo metu režisierė dirba prie naujo dokumentinio filmo „Biodestruktoriai".