Videomeno pradžia Lietuvoje - „Nesugalvoti dalykai“

Vienas pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje – Gulbino darbo „Nesugalvoti dalykai“ ekspozicija parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje 1988 m. Šioje parodoje abstraktus ir meditatyvus, rankiniu vaizdo generavimo būdu sukurtas trijų valandų trukmės Gulbino kūrinys buvo eksponuojamas šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. „Susitikimų“ paroda ir savarankiški Gulbino eksperimentai yra tapę vienu iš atskaitos taškų kalbant apie lietuvių videomeno pradžią, o 1988 m. prasidėję „Nesugalvoti dalykai“ – iki šiandien tęsiamas Gulbino kūrinys, kurį autorius retkarčiais permontuoja, pritaikydamas jam mėgstamą muziką.

„Geriausi lietuvių videomeno darbai“ (1996) – pirmoji rinktinė

Aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje, keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, meninė kūryba taip pat įgavo vis daugiau naujų saviraiškos formų, tarp kurių buvo ir ankstyvasis videomenas. Meno kūrinį galėjai pamatyti ne tik parodinėje erdvėje, bet ir viešose vietose, ne tik statišką, bet gyvai atliekamą performansą, meninę akciją. 1996 metais išleista videomeno rinktinė „Geriausi lietuvių videomeno darbai“apima Lietuvos videomeno dešimtmetį – nuo datuojamo pirmo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“. Kinotyrininkė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė, Sonata Žalneravičiūtė apie rinktinės sudarymą: „Stebėdama, kas vyksta Vilniuje 1990-ųjų pradžioje, vėliau, rinkdama medžiagą apie Lietuvos videomeno pradžią savo menotyros bakalauro diplominiam darbui, ieškodama videomeno kūrėjų kituose miestuose, supratau, kad videomenas, kaip kūrybinė raiška, atsirado pirmiausia dėl naujo techninio įrankio – videokameros. Patekusi į rankas skirtingų sričių menininkams, kamera tapo instrumentu, suteikiančiu naujas, nenuspėjamas galimybes leistis į nepažintas kūrybines teritorijas. Į rinktinę įtraukiau visus tuo metu kūrusius autorius, kuriems tai buvo viena svarbiausių kūrybinės raiškos formų. Iš jų kūrybos buvo atrinkti filmai, atskleidžiantys skirtingą kiekvieno jų meninę kalbą, formą, temų bei intonacijų įvairovę.“

Vaizdo studijos veikla 1994–1997 m.

Gintaro Šepučio, vieno iš pirmųjų ir pagrindinių nuoseklių lietuvių videomeno kūrėjų, iniciatyva 1994 m. spalio mėnesį Grafikos katedros fotostudija Vilniaus dailės akademijoje pertvarkyta į Vaizdo studiją – tarpdisciplininius kursus arba tiesiog „piratinę akademiją“. Greta avangardinio kino ar medijų istorijos paskaitų įvairių specialybių ar aukštųjų mokyklų studentams, čia buvo ir galimybė naudotis vaizdo filmavimo bei montavimo įranga, susipažinti su montavimo technologijomis, vyko neformalūs susitikimai, filmų peržiūros bei diskusijos, neretai užsitęsdavusios ir „po paskaitų“. Pirmaisiais Vaizdo studijos įkūrimo metais Šiuolaikinio meno centre buvo surengtos studentų darbų peržiūros. Būtent šis – Vaizdo studijos laikotarpis – formavo pirmąją Lietuvoje studijavusių videomenininkų kartą, atstovaujamą tokių kūrėjų kaip Irma Stanaitytė, Jurgita Remeikytė, Vilma Šileikienė, Vygandas Šimbelis, Aistė Lapinskaitė, Paulius Zavadskis, Eglė Gelažiūtė, Marius Kavaliauskas ir kiti. 1997 m. Vaizdo studija tapo Fotografijos ir videomeno katedra (nuo 2000-ųjų – Fotografijos ir medijos meno katedra), aktyviai veikiančia ir šiandien.

Alekso Andriuškevičiaus situacijų dokumentika

Aleksas Andriuškevičius – tapytojas, grupės „POST ARS“ (1989 – 2009) narys, vienas iš retų lietuvių videoperformanso menininkų, kūręs 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo kūrybinei praktikai būdingos minimaliomis priemonėmis kuriamos situacijos, kylančios iš kasdienio aplinkos patyrimo, nevengiama absurdo elementų, visa tai dokumentuojama laisvai, buitine kamera. Šių situacijų centre – pats autorius ir jo surežisuoti performatyvūs, kartais monotoniški veiksmai, kūriniuose virstantys abstrakčiais, paradoksaliais ritualais. Avangardo estetikai artima Andriuškevičiaus meninė praktika šiandien yra tapusi vienu iš chrestomatinių lietuvių videoperformanso pavyzdžių.

„APG“ – deadpan humoras Lietuvoje

„Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“) – 1992–1998 m. veikusi menininkų grupė, kurią sudarė tapytojai Giedrius Kumetaitis, Mindaugas Ratavičius ir Simonas Tarvydas. Nuo pat kūrybinės veiklos pradžios „APG“ buvo būdingas meno žanrų, kanonų ar sričių ribų nepaisymas, jų subversija; nevengta aiškaus, politiškai angažuoto, ironiško turinio. Vienas iš provokatyvių „APG“ darbų, atspindinčių politinės kritikos ir humoro santykį jų kūryboje – „Vilniaus servisas“ (1995), kuriame simuliuojami nušokimai nuo Vilniuje esančių reprezentacinių institucijų stogų. Iš pradžių kūrę videomeną, vėliau menininkai kūrė objektus, instaliacijas. Pasak Mindaugo Ratavičiaus, „Mūsų manifestas ir buvo tai, kad niekada nebuvo jokio manifesto.“1


1Miglė Survilaitė, Humoras vizualiuosiuose menuose: „Akademinio pasiruošimo grupės“ („APG“) studija. Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2016.

„Festival Franco-Balte d’art video“

„Festival Franco-Balte d’art video“ – pirmasis, tris metus trukęs Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalis, pradėtas rengti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva (1992 m. - Ryga, 1993 m. - Vilnius, 1994 m. - Talinas). Jame dalyvavo ir lietuvių menininkai Aleksas Andriuškevičius, Laimė Kiškūnaitė, Džiugas Katinas, Gintaras Šeputis, „Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“) bei kiti. 1993 m. festivalis surengtas ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Pastarasis renginys ne tik suteikė galimybę čia kuriantiems menininkams susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, bet ir žymėjo videomeno, kaip legitimios ir aktualios kūrybos formos, pradžią Lietuvoje. Festivalyje išrinktam geriausio darbo autoriui būdavo suteikiama galimybė mėnesį reziduoti Paryžiuje. Segmente pristatomas Džiugo Katino ir Lino Liandzbergo kūrinys „Proporcija“ (1992 m.), rodytas 1992 m. Rygoje vykusio festivalio programoje.

Karlos Gruodis kūryba ir feminizmo ekskursai

1996 m. kino kritikė ir kuratorė Sonata Žalneravičiūtė sudarė pirmąją geriausių Lietuvos videomeno kūrinių rinktinę. Joje tarp penkiolikos atrinktų autorių kūrinių buvo įtrauktas ir menininkės Karlos Gruodis filmas „X beats per minute“ (1996) – vienintelis moters menininkės kūrinys vaizdajuostėje. Šio, moters kūno ir motinystės santykio problematikai skirto, kūrinio autorė suformavo feminizmo diskurso pradmenis Lietuvoje: 1995 m. Gruodis sudarė pirmąją lietuvišką feminizmo antologiją Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo, Vilniaus ir Pedagoginiame universitetuose vedė seminarų ciklą, skirtą feminizmo teorijai. Visgi, kaip pastebi menotyrininkė Linara Dovydaitytė, „[į] gimtinę grįžusios Kanados lietuvės Karlos Gruodis šviečiamoji ir meninė veikla 10-ojo dešimtmečio kontekste buvo veikiau išimtis nei taisyklė“ (Kultūros barai 7/8, 2018).

Tomas Andrijauskas – muzika, draugai ir nihilizmas

Videomeno kūrėjas, fotografas Tomas Andrijauskas eksperimentuoti su kino juosta pradėjo mokykloje, būdamas septintoje klasėje, Šiaulių vaikų ir jaunimo klube  „Kibirkštis". Prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją, Andrijauskas jau buvo dirbęs Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavęs su režisieriumi, prodiuseriu Remigijumi Ruokiu, su kuriuo sukūrė muzikinį klipą grupės „SEL“ dainai „Kontrolinis šūvis“ (1995) – vienam didžiausių to meto lietuviškos muzikos hitų. Andrijauskas taip pat dirbo su grupėmis „BIX“, „Exem“, „Lemon Joy“, „Biplan“ ir kt., jo kurti muzikiniai klipai ne kartą įvertinti nacionaliniu mastu. Andrijausko videomeno kūryba išsiskiria ne tik dėl sąryšio su alternatyvia muzika ar "chuliganiško" stiliaus, bet ir dėmesiu savo artimiausiai aplinkai  –  kolegoms bei draugams.

Aurelijos Maknytės kūryba, VHS kaip ready-made

Iš pradžių naudojusi VHS juostą kaip priemonę filmavimui, Maknytė ilgainiui juostas sutelkė tęstiniame projekte „VHS studija: VHS kasečių archyvo kaupimo ir vartojimo būdai“ (nuo 2009-ųjų iki dabar). Viena šio projekto dalių, eksponuota Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Kim šiuolaikinio meno centre Rygoje – ilgą laiką Vilniuje klestėjusio videonuomos punkto „Eliksyras“ (1998–2012) daugiau nei trijų tūkstančių VHS juostų kolekcija. „VHS studiją“ taip pat sudaro Maknytės tėvo sukauptos juostos, į kurias jis įrašydavo savo mėgstamus filmus ir laidas bei pačios autorės kolekcionuojamos kasetės, vėliau neretai permontuojamos, įrašomos ant viršaus ir taip panaudojamos naujų kūrinių atsiradimui. To pavyzdys – 2003 m. kūrinys „Įrašas“, tuo metu populiarios televizijos laidos „SMS pramogos“ archyvas. Šis Maknytės filmas – gyvai transliuoti „chatai“, „online pasimatymai“, atskleidžiantys populiarias netolimos praeities komunikacijos formas.

Laura Stasiulytė: tapatybės paieškos videomene

Kūrinyje „Intencija prisiminti“ (1999) Stasiulytė filmuoja save sėdinčią prie virtuvinio stalo ir dainuojančią lietuviškas užstalės dainas. Tiek Stasiulytės kūrinio, tiek pačių dainų ilgis ir kiekis priklauso nuo filmo veikėjos atminties: dainos trunka lygiai tiek, kiek jų įstengiama prisiminti. Šiame ir kituose kūriniuose nėra aiškiai išreikštos ironijos ar, juo labiau, nostalgijos praeičiai. Būtent tai leidžia išlaikyti atvirumą, tuo pačiu nurodant į etninius stereotipus, estetiką ir kalbą kaip ideologines priemones. Žiūrint į Stasiulytės kūrinių veikėjus ar jos filmuose regimus ritualus (Senegalo menininkės kasyčių skaičiavimas vokiškai – „Kasų skaičiavimas“, 2002; tautiškas prisistatymas užsienio turistams, atplaukusiems kruiziniu laivu – „Atplaukiantis laivas“, 2007) paraleliai skleidžiasi bent kelios neoficialios šalies, kurioje vyko stebėjimo veiksmas, ir joje gyvenančių žmonių istorijos.

90-ųjų televizija – Zorro TV projektas

Šiauliečio videomenininko, taip pat tapytojo, kino dailininko, grupės „Žuvys“ nario bei galerijos „Medūza“ Vilniuje įkūrėjo Pauliaus Arlausko teigimu – 90-ųjų televizija Lietuvoje yra originaliausias, tęstinis lietuvių videomeno kūrinys. Pasak vieno iš Zorro TV kūrėjų ir vedėjų – eksperimentinės, kultūrai skirtos laidos, rodytos Šiaulių televizijoje 1999 m. – ankstyvoji lietuviška televizija veikė kaip alternatyvi erdvė, suteikusi laisvę eksperimentams; tam buvo palankus tuometinis kultūrinis Šiaulių kontekstas, visuotinai priimto "formato" nebuvimas. Tai vėliau keitė pirmosios komercinės televizijos atsiradimas ir laike kintančias politinio korektiškumo ribos.